Kur buvau dingusi\tikri draugai\netobula
Praėjo nemažai laiko, kol nerašiau.
Gyvenime daug kas įvyksta, daug kas palieka. Tad, norėčiau jūsų paklausti, ar galima "išaugti" savo draugus?
Išaugti ar palikti, kai supranti, kad jie galbūt... netikri?
Išaugti lyg netinkamą striukę, kuri tau anksčiau kažką reiškė, bet dabar nebe?
Žinau, kad užduodu pernelyg daug klausimų, tačiau norėčiau su jumis apie tai pasitarti.
Turiu vieną draugę, pavadinkim ją Gabiją. Ir dar kelias, tebūnie jos Gabija, Evelina ir Emilija. Su Gabija pradėjau draugauti jau anksčiau, draugaujam beveik 4-5 metus. Su Evelina ir Emilija panašiai, tačiau anksčiau, aš į jas taip nekreipdavau dėmesio. Dabar kaip ir visos susidraugavome. Bet pradėjau pastebėti, kad su Gabija kartais mūsų nuomonės išsiskiria, susipykstam dėl kvailų dalykų ir šiaip jaučiu, kad aš ją išaugau. Su Evelina ir Emilija niekada nebuvau tikromis draugėmis, tai lyg mokyklinės draugės ir tiek. Tačiau, būna dienų ir gan nemažai, kai man su jomis smagu. Dažnai juokiames ir t.t. Tik vėliau pagalvoju, kad kažkas ne taip, manyčiau turėtų būti kitaip.
Žinau, kad draugus reikia mokėti paleisti. Taip išsisprendžia daugelis problemų, bet neįsivaizduojat kaip sunku. Galbūt aš vėliau gailėsiuosi? Giliau susimąsčius man rodosi, kad galbūt viskas galėtų būti kitaip, geriau. Galėčiau turėti tokias drauges ar draugę, kuriai galėčiau paskambinti bet kada, parašyti bet kada ir ji manęs nepavadintu kvaile, ir nesišaipytų vėliau. Ir jaučiu, ypač pastaruoju metu, kad ji atitolo nuo manęs, Pasidarė baisi perfekcioniste.
Ir dažnai manęs visi klausia kodėl nerodau fuckų, kodėl nesikeikiu. Juk taip neįdomu. Juk kažkas man ne taip. Kodėl? Nes nenoriu, atrodo, kad tai super kieta ir super madinga. Tačiau taip nėra, nes tiesiog parodai savo žemą lygį ir gebėjimą į viską nusispjaut. O man to nereikia, nenoriu būti kaip visi. Nesu ir aš ta tobuloji, kartais lūžtu. Nebegaliu pasikelti. Noriu nuo visko atitolti. Bet atsikeli ryte, ir, supranti, kad to padaryti negali, nes pasislėptum nuo savęs, nuo savo netikrų baimių, kurios net neegzituoja.
Dažnai girdžiu, kad turiu būti stipri, turiu atrasti kitokį pasaulį savyje, kuriame nuolat šypsočiausi. Bet aš turiu norų, siekių, kurie vis keičiasi, bet gyvena. Aš taip pat verkiu ir šypsausi. Myliu ir nekenčiu. Aš taip pat gyvenu.
Tikiuosi, Jūsų visų neužkroviau per ne lyg sunkia tema. Prašau labai parašykit komentaruose ką apie tai manote ir kaip viską įsivaizduojate. Ačiū!!!
Netobula xxx
En version
It took a long time before I wrote. Many things happen in life, much leaves. So I would like to ask you if you can "grow up" your friends? Grow or leave when you realize that they might ... fake? Grow up like an inappropriate jacket that meant something to you in the past, but no longer? I know I ask too many questions, but I would like to discuss this with you. I have one friend named Gabija. And a few more, be it Gabija, Evelina and Emilija. I started to make friends with Gabija in the past, and we've been friends for almost 4-5 years. With Evelina and Emily, I did not pay attention to them like this before. Now we are all friends. But I began to notice that with Gabija sometimes our opinions stand out, fading on stupid things, and I feel like I grew up. I have never been friends with Evelina and Emily, like schoolmates and so many. However, there are days and quite a lot of fun with them. Often jokes, etc. Only later do I think something is not so, I would think it should be different. I know friends need to be able to run. This solves many of the problems, but you can't imagine how difficult it is. Maybe I'll regret later? Deeper thinking I find that perhaps everything could be different, better. I could have friends or a friends whom I could call anytime, write anytime and she wouldn't call me a fool and wouldn't chuckle later. And I feel, especially recently, that she has gone away from me, has become a terrible perfectionist
.
And often all of us ask why I don't show fuck, why don't I go. It is not so interesting. After all, something is not for me. Why? Because I don't want it to be super cool and super fashionable. However, this is not the case, because you simply show your low level and the ability to defeat everything. And I don't need it, I don't want to be like everyone. I am not and I am perfect, sometimes break. I can no longer get up. I want to move away from everything. But getting up in the morning, and realizing that you can't do that, because you hide from yourself, from your fake fears, which don't even go away. I often hear that I have to be strong, I have to find a different world in myself, where I always smile. But I have desires, aspirations that are changing, but live. I also cry and smile. I love and hate. I also live. Hopefully, not all of you are overloaded with a difficult topic. I write a very good comment on what you think about it and how you imagine it. Thank you!!! NotPerfect xxx
Gyvenime daug kas įvyksta, daug kas palieka. Tad, norėčiau jūsų paklausti, ar galima "išaugti" savo draugus?
Išaugti ar palikti, kai supranti, kad jie galbūt... netikri?
Išaugti lyg netinkamą striukę, kuri tau anksčiau kažką reiškė, bet dabar nebe?
Žinau, kad užduodu pernelyg daug klausimų, tačiau norėčiau su jumis apie tai pasitarti.
Turiu vieną draugę, pavadinkim ją Gabiją. Ir dar kelias, tebūnie jos Gabija, Evelina ir Emilija. Su Gabija pradėjau draugauti jau anksčiau, draugaujam beveik 4-5 metus. Su Evelina ir Emilija panašiai, tačiau anksčiau, aš į jas taip nekreipdavau dėmesio. Dabar kaip ir visos susidraugavome. Bet pradėjau pastebėti, kad su Gabija kartais mūsų nuomonės išsiskiria, susipykstam dėl kvailų dalykų ir šiaip jaučiu, kad aš ją išaugau. Su Evelina ir Emilija niekada nebuvau tikromis draugėmis, tai lyg mokyklinės draugės ir tiek. Tačiau, būna dienų ir gan nemažai, kai man su jomis smagu. Dažnai juokiames ir t.t. Tik vėliau pagalvoju, kad kažkas ne taip, manyčiau turėtų būti kitaip.
Žinau, kad draugus reikia mokėti paleisti. Taip išsisprendžia daugelis problemų, bet neįsivaizduojat kaip sunku. Galbūt aš vėliau gailėsiuosi? Giliau susimąsčius man rodosi, kad galbūt viskas galėtų būti kitaip, geriau. Galėčiau turėti tokias drauges ar draugę, kuriai galėčiau paskambinti bet kada, parašyti bet kada ir ji manęs nepavadintu kvaile, ir nesišaipytų vėliau. Ir jaučiu, ypač pastaruoju metu, kad ji atitolo nuo manęs, Pasidarė baisi perfekcioniste.
Ir dažnai manęs visi klausia kodėl nerodau fuckų, kodėl nesikeikiu. Juk taip neįdomu. Juk kažkas man ne taip. Kodėl? Nes nenoriu, atrodo, kad tai super kieta ir super madinga. Tačiau taip nėra, nes tiesiog parodai savo žemą lygį ir gebėjimą į viską nusispjaut. O man to nereikia, nenoriu būti kaip visi. Nesu ir aš ta tobuloji, kartais lūžtu. Nebegaliu pasikelti. Noriu nuo visko atitolti. Bet atsikeli ryte, ir, supranti, kad to padaryti negali, nes pasislėptum nuo savęs, nuo savo netikrų baimių, kurios net neegzituoja.
Dažnai girdžiu, kad turiu būti stipri, turiu atrasti kitokį pasaulį savyje, kuriame nuolat šypsočiausi. Bet aš turiu norų, siekių, kurie vis keičiasi, bet gyvena. Aš taip pat verkiu ir šypsausi. Myliu ir nekenčiu. Aš taip pat gyvenu.
Tikiuosi, Jūsų visų neužkroviau per ne lyg sunkia tema. Prašau labai parašykit komentaruose ką apie tai manote ir kaip viską įsivaizduojate. Ačiū!!!
Netobula xxx
En version
It took a long time before I wrote. Many things happen in life, much leaves. So I would like to ask you if you can "grow up" your friends? Grow or leave when you realize that they might ... fake? Grow up like an inappropriate jacket that meant something to you in the past, but no longer? I know I ask too many questions, but I would like to discuss this with you. I have one friend named Gabija. And a few more, be it Gabija, Evelina and Emilija. I started to make friends with Gabija in the past, and we've been friends for almost 4-5 years. With Evelina and Emily, I did not pay attention to them like this before. Now we are all friends. But I began to notice that with Gabija sometimes our opinions stand out, fading on stupid things, and I feel like I grew up. I have never been friends with Evelina and Emily, like schoolmates and so many. However, there are days and quite a lot of fun with them. Often jokes, etc. Only later do I think something is not so, I would think it should be different. I know friends need to be able to run. This solves many of the problems, but you can't imagine how difficult it is. Maybe I'll regret later? Deeper thinking I find that perhaps everything could be different, better. I could have friends or a friends whom I could call anytime, write anytime and she wouldn't call me a fool and wouldn't chuckle later. And I feel, especially recently, that she has gone away from me, has become a terrible perfectionist
.
And often all of us ask why I don't show fuck, why don't I go. It is not so interesting. After all, something is not for me. Why? Because I don't want it to be super cool and super fashionable. However, this is not the case, because you simply show your low level and the ability to defeat everything. And I don't need it, I don't want to be like everyone. I am not and I am perfect, sometimes break. I can no longer get up. I want to move away from everything. But getting up in the morning, and realizing that you can't do that, because you hide from yourself, from your fake fears, which don't even go away. I often hear that I have to be strong, I have to find a different world in myself, where I always smile. But I have desires, aspirations that are changing, but live. I also cry and smile. I love and hate. I also live. Hopefully, not all of you are overloaded with a difficult topic. I write a very good comment on what you think about it and how you imagine it. Thank you!!! NotPerfect xxx
Komentarai
Rašyti komentarą