Gyvenimas - sunkus, Ar verta?

2018.03.29 - ketvirtadienis

Šiandien rašiau itin sunkų matematikos kontrolinį darbą. Iš praeito gavau LABAI blogą pažymį, jo čia nelabai noriu minėti. 
Ar jums būna taip, kad pasitikite savimi, bet paskui staiga tas pasitikėjimas kažkaip išgaruoja? Man taip buvo, šiandien, kai stovi prie klasės durų, pasigirsta skambutis ir tu privalai žengti į klasę, atsisėsti į antrą suolą, išsitraukti rašiklį ir pradėti rašyti. Tada pamatai pirmąjį uždavinį ir supranti, kad "numirsi" vietoje. Ne veltui paėmiau šį žodį į kabutes, tą akimirką norėjau kažkur būti kitur, bet tik ne ten.
 Išėjau su ašarom akyse, tikrai nesitikiu dešimtuko.

Pasibaigus pamokoms grįžau namo ir pradėjau skaityti knygą "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau". 

Ir aš norėčiau turėti artimą žmogų, kuris tave saugotų ir tau būtų šilta su juo. Nesakau, kad tai turi būti vaikinas. Gali būti ir draugė.
Nenoriu skųstis savo geriausia drauge, tačiau kai ją turi norisi dar geresnės. O tokią jau sunku atrasti. 
Į vakarą pradedu galvoti apie rytojų, apie tą nuostabųjį penkadienį, per kurį "iškenčiu" šešias pamokas po jų einu į parduotuves ir į dainavimo repeticiją. Ten siekiu savo svajones, tik dar daugiau imu klausinėti savęs: AR VERTA?

Dabar 20:25 val. rašau savo antrąjį tinklaraščio įrašą ir galvoju apie tą nuostabųjį savaitgalį ir atostogas, kurios laukia jau pirmadienį, apie kvepiantį pavasarį.