Challenge #5 day

Ką pasakytum praeičiai?

Tai buvo. Tai įvyko.
Ir žinau, kad daugiau tai nebepasikartos. Sunku apsiprasti su tokia mintimi.
 Mes visi nuolat skubame, lekiame ir net nesusimąstome, kad reikia gyventi šia mintimi, sekunde.
Kai einu į mokyklą, per didžiulę perėją nuolat matau kaip skuba žmonės, atrodo kad esu Niujorke, Manhetene. Jie visi lekia ir mato tik save, pamiršta aplinkinius.
 Net ir man būna taip, kad labai laukiu rytojaus dienos, nes ji  bus kažkuo laimingesne nei ši diena. Bet galbūt reikėtų protingai išnaudoti šios dienos likusias valandas? O apie tai mes nepagalvojame.
Visada žinome, kad viskas eina ir praeina, bet nepagalvojame, kaip galėtų praeiti geriau?
 O apie tą nesuspėjimą. Skundžiamės, kad laiko mums vis trūksta. Bet tik mes patys jį galime panaudoti. Niekas mūsų laiko nepavogia ir nesinaudoja. Nespėjame, nes to nenorime. Nes mums geriau paverkti, o ne kažką pradėt.
 Ir išvis visa visa praeitis man davė tiek kiek pati dar nesusimąstau, Ir aš esu jai labai dėkinga, kad anksti tai supratau. Kad reikia mylėti save tokią kokia esi, kad neverta keistis dėl kitų. Tik dėl savęs. Negali pradėti bėgti iš pamokų vien tik dėl to, kad patiktum JAM, nes gi jam patinka pasileidusios panos. Supratau, kad kiekviena diena yra skirtinga ir verta mūsų.
 Aš tikrai jums nepamokslausiu, kad reikia nesišlaistyti su draugais ir būti su šeima. Pasakysiu tik vieną:
 Elkis taip kaip nori PATI. Niekas tau nepaaiškins kaip gyventi, nes gyvensi pati. Po velnių, tai juk tavo gyvenimas tai eik ir daryk ką nori TU.
Tik nepamiršk, ką padarysi, nusipirksi, ar kažkaip kitaip padarysi, su tuo gyvensi PATI IR VIENA.
 Supratau viską. Supratau daug daugiau negu čia parašiau. Ir žinot, ką? Aš esu laiminga, nes ČIA esu laisva. Nes ČIA galiu išlieti visą savo širdį. Nesibaimindama kritikos. Nes ČIA galiu drąsiai pasakyti, ir aš esu tokia kaip jūs. Kartais taip pat nesuprantu. Bet gyvenu.