Challenge #1 day

Tai ką dabar rašysiu, yra įvairūs rašymo iššūkiai. Už idėją labai dėkoju portalui http://teenagedreams.lt . Ir šiuos challenge day  bandysiu nors ir labai neturėdama laiko parašyti kasdien. Nes mielieji, artėja pats darbymetis, tad nepažadu, kad man visada užteks laiko. Bet why not?

#1 Įsivaizduok, kad tau reikia save pristatyti. Kaip tai padarytum?
  
Sveiki. Sėdžiu čia prieš jus ir bandau save pristatyti reikiamai, kaip ir daro tai visi. Man tokie dalykai nelabai sekasi. Nes visada galvoju, kad aš kažkokia kitokia, galbūt per prasta Jums. Galbūt esu netokia tobula kaip jūs. Nors man daugelis sako, kad tobulų žmonių pasaulyje nėra. Bet argi ašaros yra didžiausias netobulumas? Tai yra stiprybės  ženklas. Man gaila, kad ne visi tai supranta ir elgiasi atitinkamai. Man atrodo, kad didžiausias tobulumas yra būti savimi. Nežinau ar čia dabar pasakiau teisingai. Bet atvirumas ir nuoširdumas yra didžiausia mūsų vertybė. O aš kalbu kaip tik taip. 
Pasaulyje mes visi esame skirtingi. Visi kitokie.  Tad kas tinka man, nebūtinai tiks ir Jums. 
 Daugelis nori būti geriausiais, ne išimtis ir aš.. Bet kartais pasvarstau susisupusi į šiltą antklodę, su gera knyga ant kelių, kad galbūt yra viskas GERAI. Yra kaip tik taip kaip noriu aš. Geriau turėti du draugus, nei būti populiariam ir neturėti nei vieno tikro, o tik būrį apsimetėlių, kurie draugauja su tavimi vien tik todėl, kad šįryt susigarbanojai plaukus ir užsitepei pudros, paslėpdama spuogus. 
Bet kartais to viso norisi. Norisi būti populiariam, norisi būti kitokiam. Aš tikrai norėčiau būti ta mokyklos populiariausioji. Tačiau tada pagalvoji, kad visa tai nebūtina.  Bet didžiausia bėda, kai neturi nei vieno tikro, nei vieno vienintelio draugo. Kai tavo didžiausia geriausia draugė yra už 120 km. Ir tu pas ją nuvažiuoji tik kelis kart į metus. Bet užtai praleidi su ja geriausią vasarą  gyvenime. Kai būni su ja šypsaisi, atrodo nebereikia nieko. Nei knygų, nei filmų, nei Akorpolio. Belieka tik jinai. Nes tai ir yra geriausią ir didžiausią draugė mano gyvenime. Tik gaila, ne visi supranta kas ji. Ne visi ją pripažįsta. Kiti tik nusišypso ir pasijuokia mintyse. Bet tau minties neišsako. Ir tu visus metus kenti, naktimis lieji ašaras. Nes nematai jos. Nes negirdi jos. Nes viso labo jus skiria 120 kilometrų, tų neįveikiamų kilometrų.  Kai sunku, man tampa lengviau. Nes galvoju apie ją, nes viską darau beveik dėl jos.  
Žinau, kad truputuką nukrypau nuo temos, pradėdama kalbėti apie savo emocijas. Tačiau aš manau tai ir yra mano prisistatymas jums. Aš atveriu visą save, savo vidų. To tikiuosi ir iš jūsų. Kad kartais suprastumėte esantys ne svarbiausi asmenys pasaulyje, kad gyvenimas didelis žaidimas, kurį žaidžiate JŪS. 
Kad viskas įveikiama.
Kad gyvenu, kol dar tuo tikiu.